ŠIMTOSIOS BEDŽIONĖS EFEKTAS
Šimtosios beždžionės efektas – tai reiškinys, kai kritinio dydžio gyvūnų grupei išmokus kažkokį naują elgesį, toks pats elgesys pradeda plisti ir tarp kitų to regiono, o vėliau ir viso pasaulio gyvūnų, net jei jie tarpusavyje neturi jokių kontaktų. Vėliau pradėta manyti, kad tai būdinga ir žmonėms, kalbant apie naujas idėjas ir tikėjimus.
Pradžią šiam suvokimui davė „šimtosios beždžionės istorija“, aprašyta 1979 metų Lyall Watson knygoje „Lifetide“. Joje teigiama, kad autorius stebėjo mokslininkų eksperimentus su makakomis Košimos saloje (Japonija). Dalis beždžionių išmoko nusiplauti batatus vandenyje, ir šis naujas elgesys pradėjo plisti tarp kitų beždžionių įprastu būdu – stebint ir mėgdžiojant. Tačiau kai buvo pasiekta kritinė taip besielgiančių makakų riba, vadinamasis „šimtosios beždžionės“ skaičius, jis pradėjo plisti ir tarp gretimų salų beždžionių, neturėjusių jokio kontakto su Košimos salos gyvūnais.
Jeigu tai būdinga ir žmonėms, tai būtų išsigelbėjimas mūsų švietimo sistemai. Paruošei 100 mokinių egzaminui, o kiti išmoksta savaiminio paplitimo būdu :-)
Pradžią šiam suvokimui davė „šimtosios beždžionės istorija“, aprašyta 1979 metų Lyall Watson knygoje „Lifetide“. Joje teigiama, kad autorius stebėjo mokslininkų eksperimentus su makakomis Košimos saloje (Japonija). Dalis beždžionių išmoko nusiplauti batatus vandenyje, ir šis naujas elgesys pradėjo plisti tarp kitų beždžionių įprastu būdu – stebint ir mėgdžiojant. Tačiau kai buvo pasiekta kritinė taip besielgiančių makakų riba, vadinamasis „šimtosios beždžionės“ skaičius, jis pradėjo plisti ir tarp gretimų salų beždžionių, neturėjusių jokio kontakto su Košimos salos gyvūnais.
Jeigu tai būdinga ir žmonėms, tai būtų išsigelbėjimas mūsų švietimo sistemai. Paruošei 100 mokinių egzaminui, o kiti išmoksta savaiminio paplitimo būdu :-)
PASAULIS - DIDELIS ŽAIDIMAS
Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo idėja, kad gyvename virtualiame pasaulyje. Mūsų pasaulio tikrumu abejoja ne tik fantastai. Rimtas filosofas, daugelio prestižinių premijų laureatas, Oksfordo universiteto profesorius Nikas Bostromas viename interviu prisipažino: filmas „Matrica“ padarė jam tokį įspūdį, kad per mėnesį jis parašė knygą „Gyvename kompiuterinėje simuliacijoje?“ - pastaroji prieš keletą metų ilgai pirmavo tarp perkamiausių knygų. Mokslininkai tvirtina, kad tikimybė, jog mūsų pasaulis yra matrica, t.y. tikrovės kompiuterinė simuliacija, siekia 25 procentus. Patį kompiuterį, tai yra mūsų pasaulį su programomis - žmonėmis, sukūrė tam tikra supercivilizacija, kurią sudaro tikrųjų žmonių palikuonys, vidumi ir išoriškai taip pasikeitę, kad juos ir žmonėmis vadinti sunku. Tas superbūtybes mokslininkas laiko „tikrosios žmonijos“ atstovais ir priskiria jiems nepaprastus sugebėjimus, pavyzdžiui, skaičiuoti, įgytus smegenims suaugant su superkompiuteriais. Tokiems kiborgams nieko nereiškia sukurti virtualų pasaulį, tvirtina filosofas. Jis net spėja, kam jiems to prireikė - tyrinėti savo praeitį. „Mūsų palikuonys susidūrė su savo istorijos spragomis ir nutarė užpildyti jas, leidę veikti daugybei sumodeliuotų žmonių - mums visiems“, - entuziastingai plėtoja savo neįprastą teoriją N. Bostromas.
Reikia tikėtis, kad šitas žaidimas dar ilgai "nepakibs" :-)
Reikia tikėtis, kad šitas žaidimas dar ilgai "nepakibs" :-)